Pasiimant šunį iš veisėjo, prieglaudos ar privataus žmogaus, dažnai daugiausia dėmesio tenka pačiam gyvūnui – jo charakteriui, amžiui ir išvaizdai. Tačiau vos tik šuo tampa šeimos nariu, prasideda ne mažiau svarbi dokumentų dalis. Mikroschema, registracija, skiepų įrašai, perdavimo dokumentai ir, prireikus, kilmės liudijimas nėra bereikalinga biurokratija. Būtent šie duomenys padeda įrodyti, kam priklauso gyvūnas, susigrąžinti pabėgusį augintinį ir be kliūčių keliauti.
Mikroschema ir registracija – ne tas pats
Pirmiausia verta atskirti du dalykus, kurie neretai suplakami į vieną. Mikroschema yra nedidelis elektroninis identifikavimo įtaisas, veterinarijos gydytojo suleidžiamas po gyvūno oda. Joje nėra šeimininko telefono numerio ar adreso – mikroschema turi unikalų numerį, pagal kurį gyvūnas atpažįstamas duomenų bazėje.
Vien mikroschemos neužtenka. Jos numeris turi būti susietas su konkrečiu šunimi ir jo laikytoju Gyvūnų augintinių registre. Jei pasikeičia telefono numeris, gyvenamoji vieta ar pats savininkas, informaciją taip pat būtina atnaujinti. Priešingu atveju rastą šunį nuskaitęs veterinaras ar prieglaudos darbuotojas gali matyti senus duomenis, o susisiekti su tikruoju šeimininku nepavyks.
Šuns identifikavimas ypač svarbus praradimo atveju. Antkaklis su pakabuku gali nutrūkti, o užrašas ant jo gali nusidėvėti. Mikroschema lieka gyvūnui ir gali būti nuskaityta specialiu skaitytuvu. Dėl to verta periodiškai pasitikrinti, ar ji veikia ir ar registre nurodyti kontaktai tebėra aktualūs.
Jeigu šuo perkamas ar perduodamas kitam žmogui, vien žodinio susitarimo nepakanka. Reikia pasirūpinti, kad būtų oficialiai atnaujinti registro duomenys. Atsakomybė už tai gali priklausyti tiek ankstesniam, tiek naujam laikytojui, todėl geriausia šį klausimą išspręsti iškart perduodant gyvūną.
Veterinarinis pasas saugo svarbiausią informaciją
Veterinarinis pasas – pagrindinis šuns sveikatos ir kelionių dokumentas. Jame paprastai nurodomi gyvūno identifikaciniai duomenys, mikroschemos numeris, skiepai, atliktos procedūros ir veterinarijos gydytojo įrašai. Dokumente taip pat gali būti pažymėtas nukirminimas ar kitos profilaktinės priemonės, ypač kai šuo ruošiamas kelionei.
Svarbiausias įrašas daugeliu atvejų yra vakcinacija nuo pasiutligės. Keliaujant po Europos Sąjungą šuo turi būti paženklintas mikroschema, turėti galiojantį Europos Sąjungos gyvūno augintinio pasą ir galiojantį skiepą nuo pasiutligės. Pirmą kartą skiepijant, kelionei dažniausiai taikomas laukimo laikotarpis, todėl paskutinę dieną prieš išvykimą veterinarijos klinikoje sutvarkyti visų formalumų nepavyks.
Svarbi ir skiepijimo įrašų tvarka. Jei mikroschema įdėta po vakcinos, kyla klausimų, ar konkreti vakcinacija tinkamai susieta su gyvūnu. Todėl identifikavimas paprastai turi būti atliktas prieš skiepijimą arba tuo pačiu metu. Pasas turi būti pildomas tiksliai: neteisingas mikroschemos numeris, neįskaitoma data ar trūkstamas veterinarijos gydytojo patvirtinimas gali sukelti problemų pasienyje.
Pats pasas ne visada yra nuosavybės įrodymas. Jame gali būti nurodytas laikytojas, tačiau kilus ginčui svarbūs ir pirkimo–pardavimo, perdavimo, dovanojimo ar kiti dokumentai. Todėl pasą reikėtų saugoti kartu su sutartimi, čipo registracijos informacija ir, jei taikoma, kilmės dokumentais.
Kilmės dokumentai ir perdavimo sutartis
Perkant veislinį šunį, pirkėjui dažnai įteikiamas kilmės dokumentas. Jis patvirtina gyvūno kilmę ir genealogiją, tačiau savaime negarantuoja nei idealios sveikatos, nei tinkamo charakterio. Kilmės dokumentų reikšmė ypač svarbi tiems, kurie planuoja dalyvauti parodose, veisti šunis ar nori aiškiai žinoti gyvūno protėvius.
Ieškant informacijos apie skirtingus šunis, verta atskirai pasidomėti, kuo skiriasi konkrečios šunų veislės, jų dokumentai ir veisėjams taikomi reikalavimai. Vien išvaizda nepatvirtina veislės – tai gali padaryti tik oficialūs kilmės dokumentai, išduoti pripažintos organizacijos nustatyta tvarka.
Ne mažiau reikšminga yra pirkimo ar perdavimo sutartis. Joje turėtų būti nurodyti abiejų šalių duomenys, šuns mikroschemos numeris, amžius, lytis, spalva, kaina ir perdavimo data. Pravartu įrašyti ir informaciją apie skiepus, sveikatos būklę, žinomas ligas ar įsipareigojimus, pavyzdžiui, draudimą veisti gyvūną.
Jei šuo paimamas iš prieglaudos, paprastai pasirašoma perdavimo sutartis, kurioje nustatomos laikytojo pareigos. Priimant gyvūną verta patikrinti, ar jo mikroschema užregistruota ir ar ankstesnio laikytojo duomenys bus pakeisti. Tai ypač aktualu paimant suaugusį šunį, kurio istorija gali būti neaiški.
Dokumentai kelionei ir kas nutinka juos pamiršus
Kelionei į kitą šalį reikia ruoštis ne tik nusiperkant bilietą. Europos Sąjungos viduje šuniui paprastai būtina mikroschema, ES gyvūno augintinio pasas ir galiojanti vakcinacija nuo pasiutligės. Kai kurioms šalims taikomi papildomi reikalavimai, pavyzdžiui, gydymas nuo tam tikrų parazitų konkrečiu metu prieš atvykimą.
Vykstant už Europos Sąjungos ribų sąlygos gali būti gerokai griežtesnės. Gali reikėti atlikti kraujo tyrimą pasiutligės antikūnams nustatyti, gauti veterinarijos sertifikatą ar laikytis importo leidimų tvarkos. Reikalavimai priklauso nuo šalies, todėl juos būtina tikrinti iš anksto – ne kelionės išvakarėse.
Dokumentų trūkumai gali baigtis ne tik nepatogumais. Gyvūnas gali būti neįleistas į šalį, izoliuotas, grąžintas į išvykimo vietą, o šeimininkui gali tekti apmokėti papildomas išlaidas. Dar viena dažna klaida – manyti, kad pasibaigus vakcinos galiojimui pakanka tiesiog paskiepyti šunį ir iškart keliauti. Kai kuriais atvejais po pirminės vakcinacijos reikia palaukti nustatytą laiką.
Todėl prieš įsigyjant šunį ar planuojant kelionę verta patikrinti ne vien jo dokumentų buvimą, bet ir visų duomenų sutapimą. Mikroschemos numeris pase, registre ir sutartyje turi būti vienodas, o skiepų datos – aiškios ir galiojančios. Tvarkingai sutvarkyti dokumentai dažniausiai neužima daug laiko, tačiau prireikus tampa svarbiausia šuns saugumo ir šeimininko ramybės garantija.